Matau Vilnių, o Vilnius mato mane. Patrauklioje sostinės vietoje, šalia Tauro kalno, kylantys „Matau Vilnių“ namai gyventojams atvers ne tik vaizdo, bet ir istorijų panoramas. Projektą įgyvendinę architektai jį vadina vieta, kur istorinis, kultūrinis paveldas, reljefas, ekologinė darna ir patogumas susiliejo, sukurdami architektūrinę kokybę. Tai vienas įdomiausių objektų Lietuvoje, kurio fasadui panaudotos EQUITONE plokštės.
Namai vilniečiui, vertinančiam istoriją, kultūrą, ekologiją
„Atskleidėme du sluoksnius – kaip tu matai Vilnių, ir kaip Vilnius mato tave“, – atspirties tašką, padėjusį vystyti architektūrines idėjas, apibūdina projektą rengusios „Vilniaus architektūros studijos“ direktorius, architektas Algimantas Pliučas.
Vilniaus dalis, besikurianti tarp Neries, Lukiškių ir Tauro kalno, visuomet buvo unikali: draugiška amatininkams ir verslams, Tauro kalno papėdėje daugybę dešimtmečių veikė viena pirmųjų sostinės alaus daryklų. Dabar ši teritorija atgimsta naujam gyvenimui. Istorinis ir kultūrinis sluoksnis architektams leido Tauro kalno papėdėje sukurti šiuolaikiniam miestiečiui patogią erdvę. Joje suprojektuotuose šešiuose namuose galės įsikurti 250 šeimų ir 4 paslaugų įmonės.
„Viskas prasidėjo nuo kalno, miesto centro, seno alaus fabriko, – pasakoja vienas projekto architektų Džiugas Kisielius. – Apatinė statinių dalis su arkomis davė pagrindą naujai architektūrai. Namai sukurti vilniečiui, kuris turi dvi perspektyvas: vieną į tolimesnę miesto panoramą, kitą – į vidinį kiemą, kur vyksta ne mažiau įdomus bendruomenės gyvenimas“.
Projekto architektūra, pasak jo, sukuria natūralias kalvas ir harmoningai įsilieja į miesto vaizdą. Tuo metu architektas, projektų vadovas Kęstutis Kisielius vienu didžiausių laimėjimų kuriant kvartalo koncepciją vadina konversiją iš pramonės į gyvenamą vietą ir ekologinį aspektą.
„Pirmas ekologinis laimėjimas šiame projekte – sutaupyti į miesto pakraščius slystantys energiniai resursai. Jeigu kalbame apie statybines medžiagas, generalinė kiekvieno architekto idėja turėtų būti rinktis tokias, kurios naudoja mažiausiai energijos“, – sako architektas, kartu su kolegomis statiniams pasirinkęs natūralias medžiagas – klinkerį, fibrocemento plokštes.
Dėl projekto įmonės viduje varžėsi penkios architektų komandos
Sklypas vystymui ruoštas prieš didžiąją 2008 metų krizę. Per sunkmetį darbai sustojo. Pasak architekto K. Kisieliaus, per tą laiką keitėsi supratimas apie projektus: pradėta statyti racionaliau, ekonomiškai naudingiau, ekologiškiau. Sklypo vystymą perėmusi suomių įmonė YIT, norėdama sukurti visai kitą koncepciją, kreipėsi į „Vilniaus architektūros studiją“, vienijančią 25 architektus. Nuspręsta surengti unikalų konkursą įmonės viduje: penkios architektų komandos pristatė savo projektus.
Architektai sako, kad visos konkurse besivaržančios komandos atrado išskirtinių idėjų, kurias paskui, nubalsavę už „Matau Vilnių“, sujungė į vieną. Teisingas pavadinimo kodas, įsitikinęs architektas A. Pliučas, labai padėjo renkantis įvairius sprendimus: „Kiekvieną elementą darydamas, pagalvoji – ar padarius tokį langą, labiau matysis Vilnius, ar mažiau. Pasižiūri, kas labiau atspindi konceptą, to ir sieki“.
Nugriovus menkavertes stogines, taršius pramoninius pastatus ir teritoriją ribojančias aukštas mūrines tvoras, atsivėrė vaizdas į buvusias uždaras miestiečiams erdves, vertingus paveldo objektus. Vienas iš jų – buvusios alaus gamyklos degustacijos salėje nutapyta menininkės Natalijos Daškovos freska, kurią restauratoriai perkėlė į viešą erdvę. „Matau Vilnių“ namų gyventojai, žvelgdami pro savo buto langus, galės matyti šį meno kūrinį. Darbas su paveldu tuo nesibaigė: atkurtas Tauro kalno šlaitas, kuris iki šiol buvo užpiltas žemėmis, ten buvo automobilių aikštelės.
Dar vienas indėlis į paveldo istoriją – atgaivinta istorinė gatvelė, užregistruota Aludarių gatvės pavadinimu. Nauji daugiabučiai, žemiau besikuriantys komerciniai pastatai, kaimynystėje rekonstruojama alaus gamykla ir alaus muziejus, atgyjantys paveldo pastatai su rūsiais – tokia architektūros sintezė atliepia miesto centro idėją, kad pastatų paskirtys turi būti persipynusios. Juk iš stačios, senove alsuojančios Aludarių gatvelės galima išeiti tiesiai į Gedimino prospektą, susirasti mėgstamas kavos vietas netoli Lukiškių aikštės ar leistis ieškoti atokvėpio į netoliese esantį Vingio parką.
Įkvepiančios miesto panoramos ir patogumas
Nauji statiniai įsikūrė ant kalvos šlaito, toks augimas būdingas daugeliui miestų.
„Miestą statydavo gražioje vietoje: kur susikerta dvi upės, ant kalno. Dabar tos teritorijos saugomos, žmonės išvaikomi į lygumas, kuo toliau nuo aukštumų, upių, ežerų, miesto, – plėtros tendencijas mato architektas A. Pliučas. – Mūsų statiniai įsikomponuoja į kalną – istorinė vieta, reljefas daug ką padiktuoja, išeina daug gražių sluoksnių. Senovinė buvusios alaus gamyklos architektūra davė arkinių langų, fasado apdailos medžiagų, spalvų inspiraciją mūsų kvartale.“
Buto šiuose unikaliuose namuose besidairantys žmonės kartais smalsiai žvilgčioja pro langus – kokia pro juos matyti panorama. „Mes akcentuojame, kad Vilnius – ne tik panoramos, bažnyčios ir tolimas vaizdas – butas gali būti pirmame aukšte, su vaizdu į uždarą kiemą, ar į šlaitą, ar gatvelę, primenančią senamiestį“, – pamatyti tai, kas yra visai šalia, kviečia vienas projekto autorių, K. Kisielius.
Kurdami projektą, architektai atsižvelgė ir į dabartinius miestiečių poreikius turėti išskirtinai patogią aplinką.
„Šiuolaikiniam vilniečiui reikia greitai ir šalia, – sako architektas D. Kisielius. – Gyventojai įvertins ir patogumą: grįžti į namus ir turi kur pasistatyti dviratį.“
Dabartiniai butai visame pasaulyje projektuojami panašiai: kambarys, virtuvė, miegamasis. „Ne buto planavimas yra svarbiausias kriterijus, jis tapo tipinis Žvėryne, Žirmūnuose ar Lazdynuose. Svarbu, kaip tas butas įdėtas į aplinką, o jau tada prasideda projektavimas – kaip patikti tam šiuolaikiniam vilniečiui. Ypatingai veikia gera aplinka – žaidimų aikštelės, uždaras kiemas, požeminiai garažai automobiliams, pakankamas apšvietimas, prisodinta medžių – jeigu pasiseka butus sudėti į tokį avilį, namą su geru komfortu, tai laimėjimas“, – sako architektas, projektų vadovas K. Kisielius.
Kiekvienam namui sukurtas unikalus fasadas
Architektų komanda visus šešis kvartalo namus suprojektavo skirtingus, kiekvieno jų siluetą sukūrė unikalų. „Anksčiau buvo toks architektūrinis reikalavimas: vienodos medžiagos, vientisumas. Šitame projekte visiškai atvirkščiai, siekėme, kad namai nebūtų iš vienodų medžiagų, vienodos stilistikos. Senasis Vilnius statėsi ilgai, tačiau namus vienija viena urbanistinė, arba stilistinė, koncepcija“, – rezultatą apibūdina K. Kisielius.
Kiekvienam kvartalo namui suprojektuotas vis kitoks fasadas. Architektai pastebi, kad šiuolaikiniams fasadams visame pasaulyje dažnai pasirenkamos kuo artimesnės natūralioms, ekologiškos, energiją taupančios medžiagos. Galvodami, kurios medžiagos labiausiai tiks atkartoti istorines arkas, skliautus, derės su klinkeriu, plytų mūru, organiškai įsilies į kalno reljefą, jie fasadams pasirinko EQUITONE plokštes. Svarbu buvo modernias medžiagas tinkamai suderinti su istoriškai išbandytomis. Fibrocementinės EQUITONE plokštės tam puikiai tiko. „Natūralios medžiagos tvarumas, ilgaamžiškumas, medžiagiškumas nesikeičia, keičiasi skirtingų gamintojų pasiekimai – jie išgauna kitokią faktūrą, gylį, didesnius gabaritus. Projektuojant svarbu, kaip pastatai „aprengti“, natūralios medžiagos – klinkeris, cementas, akmens masė užtikrina ilgaamžį efektą. Tai tvariausia, ką galima uždėti ant fasado. Svarbu ir estetika: mūsų projektuoti būstai turi didelius langus, fasadai iš smulkių plokščių sukurtų per daug sujungimų, kampų“, – pasirinkimą aiškina architektas D. Kisielius.
Fibrocementas, „Vilniaus architektūros studijos“ komandos požiūriu, savo savybėmis ir spalvomis puikiai dera su kvartale naudotomis molio plytomis, iš kurių sumūrytas fabrikas ir senieji gyvenamieji namai. Kitas svarbus dalykas – didelių gabaritų EQUITONE fasado plokštės atitinka pasaulinę tendenciją rinktis tokias lakštines medžiagas, kurios, priešingai nei plytos, taupo darbo sąnaudas, energiją ir iškart sukuria homogeninį vaizdą. Uždėtų fasado plokščių nebereikia papildomai glaistyti, dažyti. Be to, likusias nuopjovas taip pat lengva kūrybingai panaudoti fasadams.
„Šiame projekte pirmąkart naudojame EQUITONE [linea] plokštes, – sako architektas K. Kisielius. – Mus nustebino efektas, kad naudojant lygią ir faktūruotą plokštę, jos viena kitą papildo. Tai privalumas ir geras įrankis architektui“.
Naujos kartos fibrocementinės plokštės gali būti ne tik lygios, dažytos, bet ir išsiskirti faktūriniais paviršiais, šviesos reflektavimu, sukuriančiu šešėlius. Lietuvoje tai pirmas toks ryškus, išsiskiriantis projektas, kuriame plokštės [linea] reljefiniu paviršiumi panaudotos tokiuose dideliuose tūriuose.
„Visada siekiame harmonijos. Dengiant pastato fasadą lakštinėmis medžiagomis, svarbu teisingai sudėlioti struktūrą, visas vertikalias ir horizontalias linijas. Tokį darbą palyginčiau su drabužių dizainerio: gero kostiumo raštai sukuria tinkamą faktūrą, pastato linijos gerai išreiškia jo sandarą, struktūrą. Lakštinės plokštės duoda solidaus pastato vaizdą“, – aiškina architektas A. Pliučas.
Planuojama, kad projektas „Matau Vilnių“ bus baigtas 2021 metais. „Vilniaus architektūros studijos“ architektai sako jau dabar pastebintys, kad besikuriantys gyventojai vertina istorijos, gamtos, kultūros ir komforto gyventi centre sintezę.
Įsitikinkite patys
Norite pajusti EQUITONE medžiagą?